🟨 Menininko Deniso Kolomyckio parodos PIRATE OF THE CAPITAL atidarymas

Paroda bus eksponuojama iki gegužės 15 d.
Parodos lankymas nemokamas ir atviras Kultūros centro kavinės darbo valandomis.

---

📌Apie autorių:

Denisas Kolomyckis – šiuolaikinis menininkas, kuriantis tarp skirtingų meno sričių – nuo šokio iki vizualiųjų menų. Jo darbuose daug dėmesio skiriama jausmui, žmogaus patirčiai ir kūno kalbai. Kūryba dažnai kviečia sustoti, pajusti ir pažvelgti į dalykus kiek kitaip.

📌Apie parodą:

Pirate of the Capital

Šiuolaikinėje kultūroje architektūra dažnai suvokiama kaip neutralus fonas, kuriame vyksta socialiniai ir
kultūriniai procesai, tačiau ši neutralumo iliuzija yra viena iš stipriausių galios formų. Pastatai, salės, koridoriai
ir sėdimų vietų planai ne tik talpina kūnus – jie organizuoja juos, nustato jų tarpusavio santykius, lemia
matomumą ir prieigą. „Pirate of the Capital“ prasideda būtent šioje vietoje: ten, kur architektūra tampa
socialine erdve.

Parodoje, skirtingų operos teatrų architektūra yra pristatoma ne kaip estetinis objektas, tačiau kaip galios
struktūra, viena iš labiausiai įkūnytų Vakarų kultūros hierarchinių erdvių. Joje menininkas materializuoja skirtį
tarp centro ir periferijos, tarp privilegijos ir atskirties. Žiūrovų salės planas tapyboje atspindimas kaip
socialinės tvarkos diagrama: kas sėdi priekyje? Kas aukščiau? Kas mato viską, o kas matomas visų?
Žiūrovų salės planai tampa pradiniu atspirties tašku, nusidriekiančiu nuo La Scala (Milanas), Opéra Garnier
(Paryžius) ir Royal Opera House (Londonas) teatrų schemų, atimant iš jų funkciją. Kai planas nebėra skirtas
žiūrovams susodinti, jis tampa gryna struktūra – geometrija, santykių tinklu, vizualine logika – todėl
menininkas įveda alternatyvią sistemą: žaidimą. Tapybos darbuose vaizduojami „Kryžiukai/nuliukai“, „Tetris“,
„Laivų mūšis“ žiūrovų salėje ir vietose – tai sistemos, kuriose taisyklės taikomos visiems vienodai. Jos
neatsižvelgia į turtą, kilmę ar kultūrinį statusą. Kai operos teatro planas perrašomas kaip žaidimo lenta, jis
praranda savo socialinį determinizmą ir tai, kas anksčiau buvo fiksuota, tampa kintama. „Man svarbu ne
kritikuoti operą kaip kultūros formą,“ – teigia menininkas. „Mane domina jos architektūra kaip vienas iš
galimų būdų organizuoti žiūrėjimą, klausymąsi ir buvimą kartu. Paversdamas šias struktūras žaidimo
sistemomis, aš bandau įsivaizduoti, kaip jos galėtų veikti kitaip – atviriau, lanksčiau ir labiau orientuotos į
dalyvavimą.“

Šioje vietoje atsiranda „pirato“ figūra, kaip judėjimo tarp sistemų metafora. Menininko parodos pavadinime
minimas „piratas“ naviguoja tarp jų, perkelia reikšmes, išbando ribas ir atveria alternatyvias trajektorijas.
Pavadinime „Pirate of the Capital“ žodis „capital“ veikia dvigubai: jis reiškia ir kapitalą kaip simbolinių,
ekonominių ir kultūrinių vertybių kaupimą, ir sostinę – centrą, iš kurio šios vertės yra administruojamos ir
paskirstomos. Kolomyckio darbas vyksta būtent šioje sankirtoje: kitaip nei konvencionalus „piratas“, jis ne
„užgrobia“ kultūrinį kapitalą, bet jį perstato, ištraukdamas prestižinių institucijų architektūrines struktūras iš jų
centro ir perkeldamas jas į kitą kontekstą, kur jos gali būti perskaitytos, peržaistos ir įsivaizduotos iš naujo.
Šis gestas, tampa tam tikra kaip erdvinę kritiką. Architektūra praranda savo autoritetą, ji tampa žaidimo
lauku. Tai labai radikalus gestas, nes jis ne kritikuoja instituciją iš išorės, bet perima jos vidinę logiką ir ją
išardo. Skulptūriniai objektai parodoje dar labiau sustiprina šį išardymo procesą. Jie primena architektūros
liekanas – medinėse plokštumose atkartojami teatrų balkonų fragmentai, išdidinti ir sugrupuoti taisyklinga
simetrija, tampa struktūromis, kurios prarado funkciją, bet išsaugojo formą.