„Simfoninė poema prasideda tyliais plačiais akordais, tokiais, kaip kad tylus ir platus yra mūsų lietuviškų pušų ošimas“, — rašo Čiurlionis iš Leipcigo 1902 metais. Taip prasideda ir filmas – ankstyvą vasaros rytą, tekant saulei, kino kamera (operatorius Zacharijus Putilovas) lėtai sklendžia aukštai virš miško medžių viršūnių. Rytinės miglos padengto miško spalvos primena paties Čiurlionio paveikslų koloristiką. Iš aukštybių kamera pamažu leidžiasi žemyn ir gilyn į mišką. Priartėja ir apžiūrinėja lyg paveikslus medžių drevių raštus. Pasigirdus dramatiškam muzikos motyvui, kameros žvilgsnis lenda į juodų niūrių šakų tankmę, paskui neria dar giliau, tarp galingų formų šaknų. O filmo pabaigoje, vėl pasikeitus muzikos nuotaikai, atsiradus kontrastui, kamera nukreipiama į patį aukštį, į besisukančias vėjyje pušų viršūnes. Bet pamažu viskas rimsta, kadre suspindi raudonos miško uogos, ir jau besileidžiančios saulės spinduliai.

Ši simfoninės poemos muzika, parašyta prieš daugiau nei šimtą metų, iki šiol yra gyvybinga ir jaudinanti. Ir kiekvienas Žebriūno filmo kadras tą nenutrūkstamą gyvybės pulsą perteikia, fiksuodamas miško gilį ir neaprėpiamumą, O ir filmo spalvinė gama susisieja su Čiurlionio muzikos koloristine harmonija.

Čiurlionis šiame kūrinyje mišką sulygina su žmogaus gyvenimu – jausmingai, gražiai ir skausmingai. Ta idėja perteikta ir Žebriūno filme — laiką įrėmina dienos pradžia ir pabaiga, sukasi amžinas gyvybės ratas.

Kitokia kino forma ir stilistika pasirinkta dokumentinėje apybraižoje „M. K. Čiurlionis: Mintys, paveikslai, muzika“ (rež. Algirdas Dausa, 1965), tačiau plėtojamos toliau šios svarbios M.K. Čiurlionio kūrybos temos. Tai žmogaus gyvenimo kelionė, atvedanti į atokvėpį išsiilgtoje Tėvynėje ar/ir į amžiną nebūtį, sugrįžimas prie savasties, pradžios. „Yra tik amžina dienos kelionė“, girdime jo mintis filme. Taip pat beribė nuostaba stebint pasaulį, žiūrėjimas į jį „plačiai atmerktomis akimis“, pakylant į aukščiausius bokštus, pasiekiant žvaigždes. „Žinojau, kad žemėje šalia mažyčių dalykų yra kažkas labai didinga ir stebuklinga“, skamba toliau filme MKČ mintys, skaitomos Juozo Miltinio, garsiojo Panevėžio teatro įkūrėjo ir režisieriaus.

Žinoma, ir kerintis, atgaivinantis lietuviškos gamtos grožis yra labai svarbi tema. Anot prof. Vytauto Landsbergio, Čiurlionis niekur taip gerai nesijautė, kaip savo tėviškėje, Druskininkuose, ir nieko taip nesiilgėjo kaip miškų, kuriuose jis mėgdavo vienas vaikščioti.

Šis filmas sukurtas 90-osioms MKČ gimimo metinėms pagal V. Landsbergio scenarijų. Filmo struktūra sudėliota iš to, kas jau nurodyta pavadinime – menininko minčių, parinktų muzikos kūrinių, paveikslų. Jie veda per Čiurlionio dvasinę kelionę, jo kūrybinį palikimą. Filmas prasideda juodai baltais senamiesčio vaizdais. Kaitros nualintos tuščios, siauros gatvės, maži kiemai, kuriose jokios gyvybės. Tik akmeninis suolelis, prisėsti keliauninkui. Gyvybė atsiranda, kai staiga iš ten persikeliama į spalvotą Čiurlionio paveikslų pasaulį. Kamera atidžiai įsižiūri į kiekvieną pasirinktą paveikslą. Leidžiamasi į neaprėpiamą MKČ visatą – per jo paveikslus, skambančią muziką, įgrasintas jo mintis. Kažkur dingsta laikas, keliaujant genijaus sukurtomis erdvėmis. Filmo pabaigoje vėl grįžtama į nespalvotus kadrus, į tą kaitros nualintą miestą ir tą akmeninį suolelį, ant kurio gali prisėsti atėjus senatvei, nuėjus tau skirtą kelią. 

Artėjant Čiurlionio šimtmečiui, vienas iškiliausių Lietuvos dokumentininkų Robertas Verba sukūrė filmą „Seserys“ (1973 m), pagal savo ir Anzelmo Lileikio scenarijų. Jam norėjosi parodyti dar gyvus didžiojo kūrėjo amžininkus, su juo susijusius žmones. Ir Verba atkreipia dėmesį į dvi Čiurlionio seseris Jadvygą ir Valeriją. Jis meistriškai sujungia filme du pasakojimus – mikro ir makro. Labai asmenišką, jautrią seserystės istoriją , ir jų brolio kūrybinio palikimo vertės ir išsaugojimo temą.

Verba filmuoja dviejų garbaus amžiaus seserų portretą. Taip kaip ir filmavo kaimo žmones savo garsiuose filmuose „Šimtamečių godos“ ar „Senis ir žemė“. Jam jokio skirtumo, ar tai paprasti žmonės, ar įžymybės seserys, pačios daug pasiekusios — muzikologijos profesorė Jadvyga ir muziejininkė Valerija. Ir režisieriui taip pavyko perteikti jų dvasinį artumą, tikrą seserystę ekrane. Ypač juntamą toje scenoje, kai jas kalbina prie stalo susėdusias, prašo įvardinti, kas jas riša. O judvi ir rimtai, ir juokaudamas, ir kiek jau susierzinusios bando rasti atsakymą, o šis iškalbingai slypi tiesiog kadre – jos sėdi stipriai susiglaudusios viena prie kitos, net atsirėmusios viena į kitą.

Režisierius fiksuoja seserų kasdieninius darbus ir veiklas, atrodytų nereikšmingus pokalbius, replikas, pasivaikščiojimus, kelionę su studentais į folklorinę ekspediciją. Bet viso to fone eina kita filmo tema – brolio kūrybos tyrinėjimas, jos išsaugojimas. Dabar joms patikėta jo kūrybą atskleisti ir puoselėti. Tai ir pareiga, ir misija, ir sunkus kasdienis darbas – parodos, koncertai, paskaitos, ir tiesiog seseriškas rūpestis mylimu broliu.

Informacija: Neringa Kažukauskaitė